Šią savaitę Lietuvos ūkininkų sąjunga ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas surengė susitikimą - diskusiją "Žemės ūkio subjektų kreditavimo skatinimas", kuriame dalyvavo Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų, Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos bankų asociacijos bei šalies komercinių bankų atstovai.
Susitikimo metu šios institucijos, suinteresuotos investicijų kaime skatinimu, diskutavo, kaip sumažinti žemės ūkio investicinių projektų riziką ir padėti žemdirbiui lengviau gauti paskolą.
Susitikimą inicijavusios Lietuvos ūkininkų sąjungos valdybos pirmininkė Genutė Staliūnienė pabrėžė, kad net stambūs ūkininkai negali gauti per SAPARD programą iš ES ateinančių pinigų, nes neturi pakankamai turto užstatui, reikalingo paskolos gavimui. Lietuvos bankai yra nustatę aukštas palūkanų normas (ūkininkų nuomone, dabartinės 7 proc. palūkanos yra per didelės), kelia labai didelius reikalavimus užstatui.
Žemės ūkio paskolų garantijų fondo direktorė Danguolė Čukauskienė informavo, kad už žemės ūkio subjektams teiktas paskolas per puspenktų Fondo veiklos metų suteiktos 604 garantijos, prisiimta įsipareigojimų bankams už 49 mln. Lt. Pritraukti investicijas į kaimą trukdo tai, kad sunku surasti garantijos formą, kuri būtų patraukli ir žemdirbiui, ir bankui, ir Fondui, ir valstybei. Fondas dažnai pasigenda aiškios bankų politikos: dažnai požiūris į Fondą ir jo teikiamą garantiją nevienodas net to paties banko skirtinguose skyriuose. O juk Fondas didele dalimi sumažina bankų patirtus nuostolius kredituojant žemdirbius, čia dirbantys specialistai nuolatos siekia tobulinti teikiamų garantijų schemą ir padaryti ją kuo patrauklesnę bankams bei paskolų gavėjams. Didele problema buvo ir išlieka žemdirbių finansinis neišprusimas; jei imama paskola, žemės ūkio verslo draudimas turėtų būti privalomas.
Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktorius Evaldas Čijauskas pritarė, kad būtinai reikėtų pagalvoti apie lengvatines finansavimo formas, nes dabar teikiamų paskolų palūkanos žemdirbiui yra tikrai per aukštos.
Visi šalies bankų atstovai teigė, kad nestabili šalies ekonominė aplinka sukuria žemdirbio, kaip labai rizikingo kliento, įvaizdį, todėl jiems ir skolinama su aukštesnėmis palūkanomis. Bankroto atveju dažniausiai ūkininko turtas būna nelikvidus, tačiau tuomet dalį nuostolių pavyksta padengti iš Fondo garantijos, kuria bankai pasitiki, tačiau siūlo padaryti garantijų schemą patrauklesne. Daug problemų sukelia pirminės apskaitos nebuvimas. Ne visada sąžiningai sudaromi verslo planai, reikalingi paskolai gauti. Bankininkų nuomone, tiesioginė žemdirbystė gana nepatraukli, jie labiau linkę finansuoti alternatyvius kaimo verslus.
Kaip ypač svarbi problema, buvo paminėtas silpnas žemės rinkos funkcionavimas: žemė tik tada taps turtu, kai bus jos rinka. Tačiau bankininkai pabrėžė, kad ūkininkuose nemato prieš 25 proc. visų šalyje išduotų paskolų yra skirta žemės ūkiui ir perdirbamajai pramonei.
Žemės ūkio ministerijos sekretorius Jonas Panamariovas ir Finansų skyriaus vedėjas Zigmantas Gavinavičius pritarė nuomonei, kad žemės ūkis yra rizikinga ūkio šaka, todėl pabrėžė, kad visų susirinkusių į pasitarimą institucijų tikslas - bendromis jėgomis ateityje šią riziką sumažinti.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad ūkininkai turėtų gauti daugiau informacijos apie palūkanų kompensavimą. Šviečiant žemdirbius, bankams reikėtų labiau bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis keičiantis turima informacija. Tik bendrai veikiant galima išspręsti kreditų rinkos pagyvėjimo žemės ūkio sektoriuje klausimus: kiekviena šalis turėtų prisidėti prie palankesnių ūkininkų kreditavimo sąlygų sukūrimo.
« Atgal